Naujosios Akmenės Ramučių gimnazija

Rugsėjo 1-oji - šventė visiems – dideliems ir mažiems. Šventė nuteikianti naujiems darbams, sutelkianti naujam bendravimui ir prasmingai veiklai mokykloje. Ir nesvarbu ar rugsėjo skambutis pirmas ar paskutinis, kasmet jis vis naujas, vėl įpareigojantis, primenantis, kad vėl reikės daug darbo ir kantrybės. Į Ramučių gimnazijos aikštę skubėjo visi. Šventiškai skambant maršams su nerimu ir smalsumu įžengė pirmokai. Juos įvedė auklėtojos Rima Vaičiulienė, Indrė Kriaučiūnaitė, Vanda Jasevičienė, Regina Kriaučiūnienė, Eugenija Laukienė ir Alina Vaitkevičienė.

Ši rugsėjo 1-oji ypatinga 117 abiturientų. Juos atvedė puikiai baigę 2011/2012 m.m. antrokai Marta Mitrofanovaitė, Vilius Vaičiulis ir Gabrielė Jokubauskaitė. Jų rankose skambėjo mokyklinis varpelis, o atversta Pasididžiavimo knyga, tarsi kvietė kuo greičiau įsirašyti į ją savo gražiais rezultatais abiturientus. Už jų, su didžiausia pagarba buvo įnešama Lietuvos respublikos vėliava, kurią įnešė labai gerai 2011/2012 m.m. baigę abiturientai Valdas Stonys, Akvilė Klišauskaitė ir Laura Sobolevskytė.

Šie metai mokyklai neeiliniai – jubiliejiniai. Jai - 35 metai. Todėl daug buvo išsakyta buvusių mokinių minčių apie Ramučių gimnaziją, o šventę pradėjo su daina „Namo“ prieš 10 metų baigęs mūsų mokyklos mokinys Dovydas Kumpikevičius.

Rugsėjo 1-osios proga daug gražių žodžių išgirdome iš Ramučių gimnazijos direktorės H. Daugmaudienės, pirmojo direktoriaus K. Pakelčio, Akmenės rajono švietimo, kultūros ir sporto vyr. specialistės V. Karalienės. Akmenės rajono policijos komisariato darbuotojų prevencijos poskyrio viršininkas A. Klišauskas ir laikinai einantis viršininko pareigas Vidmantas Stilbis ne tik visus pasveikino su rugsėjo 1-ąja, bet ir paskelbė 2012 m. saugiausią klasę, kuria tapo 1f klasė (vadovė J. Urbanienė).

Svečių pasisakymus keitė jaunimo prisistatymai. Kalbėjo Ramučių gimnazijos prezidentas Ignas Morkūnas, abiturientų vardu – Laura Almanytė, dainavo grupė „Skersvėjis“, savo veiklą žaismingai pristatė Mokinių taryba.

Renginio pabaigoje į dangų buvo paleisti figūriniai 35 skaičiaus balionai. Juos, su mokinių ir mokytojų svajonėmis paleido abiturientų auklėtojos Z. Liaukšienė, S. Makarčiuk, I. Balkauskienė, V. Šepkauskienė, V. Sobenka. Po iškilmingos dalies mokyklos aikštėje, šventė tęsėsi klasėse.

Tik mokytojų, kurie dirbo ir dirba Ramučių gimnazijoje, dėka, o jie vieninteliai tokie pasaulyje, esu tas, kas esu šiandien. Žemai jiems lenkiuosi.

Ramučių gimnazija pati šilčiausia vieta, į kurią visada smagu sugrįžti. Čia praleisti metai buvo patys nuostabiausi, niekad nepamiršiu kokioj nuostabioj gimnazijoj aš užaugau kaip asmenybė.

Ramučius atradau tik juos baigusi. Taip jau nutiko. Galbūt dėl to, kad nemokėjau vertinti to, ką turėjau kažkada, dar kai mokiausi. Galbūt nesupratau ir nenorėjau suprasti, kad mokykla – antrieji namai.

Mokykla, tai tarsi rytinės manų košės kvapas grįžus namo po ilgų nesimatymo dienų – šiltas, svaiginantis ir bent mintimis leidžiantis sugrįžti į ne mažiau šiltas ir jaukias mokyklos laikų dienas. Dienas, kurios dabar jau amžinai liks įrašytos atmintyje kaip gražiausios ir tyriausios akimirkos suteikusios galimybę pažinti visų pirma save ir savo ateities troškimus, žingsnis po žingsio vedančius link svajonių išsipildymo.

Labai didžiuojuosi, jog baigiau Ramučių gimnaziją. Joje mokytojai moko ne iš knygos, o iš širdies. Čia man buvo suteiktas didžiausias turtas - išsilavinimas.

Mokykla buvo mano gyvenimo mokytoja. Čia praleidau geriausius jaunystės metus, čia išmokau svarbiausių gyvenime dalykų. Ji buvo ir bus mano užuovėja.

Apie mokyklą liko daug prisiminimų, bet labiausiai įsiminė mokytojai. Visokių jų buvo, su kažkuriais teko pyktis, su kažkuriais draugauti. Bet suaugus supranti, kad visi jie turėjo viena tikslą, skatinti tave.

Mokykla yra vienas svarbiausių įvykių mano gyvenime, ten aš pasiklojau pagrindus savo visam gyvenimui. Ten taip smagu ir gera, jog norėčiau grįžti ir grįžti kiekvieną dieną! Ir grįžti tik į Ramučių gimnaziją!

Žodis mokykla kiekvienam reiškia daug, bet žodžiai Ramučių gimnazija man reiškia daug daugiau negu bet kuriam kitam. Šiais metais būsiu trečio kurso studentė, bet dar nebuvo dienos, kad grįžusi į gimtąjį miestą neaplankyčiau savo mokyklos ir joje dirbančių mokytojų. Šioje mokykloje išmokau labai daug, taip pat supratau, kad mokytojas gali būti ir draugas, kuriuo gali pasitikėti. Ačiū Ramučių gimnazijai ir visiems mokytojams!!!

Didžiuojuosi savo miesteliu ir joje stovinčia išgražėjusia mokykla, nes įdiegtų žinių bei vertybių mastai nėra atitinkamai proporcingi gyventojų skaičiui. Mūsų yra nedaug, tačiau mes vieningi ir beprotiškai turtingi.

Šią gimnaziją laikau sau pagrindu po kojomis, kuris privertė mane atsistoti ir stovėti tvirtai. Ir šio pagrindo man niekas neatims, niekas nepakeis. Už tai aš Ramučių gimnaziją gerbiu, už tai aš ją myliu. Ir norėčiau, kad kiekvienas mokinys nedvejodamas pradėtų gyventi savo gyvenimą būtent čia.

Gyvenime mokiausi keturiose mokyklose skirtinguose miestuose ir šalyse ir turiu pasakyti, kad Ramučių gimnazija išsiskiria savo mokytojų kolektyvo profesionalumu - kai kuriuos Vilniaus mokytojus tekdavo pačiam pamokyti.

Sako, kad mokykla turi parengti gyvenimui, bet iš tikrųjų dažnai sustoja ties paruošimu brandos egzaminams. Ramučiuose gyvenimas, jei to nori, verda ir po pamokų. Aktyvios mokyklos organizacijos su pasišventusiais pedagogais padeda pažinti save ir išsigryninti savo siekius.

Mokykloje už kiekvieną darbą gauni atlygį, pagyrimą ar kitokį paskatinimą, tolesniame gyvenime skatinamas esi tik tais retais atvejais, kai atlieki žygdarbį ir tik tada tave pamato visi, o ne kai užlipi ant scenos ir su klase atlieki "Yellow submarine".

Pirmais studijų metais ne vienas studentas dalijosi prisiminimais apie savo mokyklas ir mokytojus. Beveik iš kiekvieno buvo galima išgirsti, kad jau turėjau tokią ir tokią nuostabią mokytoją. Aš jiems visiems kiekvieną kartą pasakydavau, jog pas mane mokykloje kitokių mokytojų nebuvo. Kiekviena nuostabi, kiekvienai rūpi, kiekviena tokia, kurios aprašymą ir nuotrauką būtų galima dėti į žodynus ir enciklopedijas prie žodžio mokytojas. Niekas netikėdavo, bet kai net nesuabejojęs tą pačią akimirką pasiūlydavau atvažiuoti ir patiems įsitikinti, abejonės pradėdavo sklaidytis.

Vienintelis dalykas dėl kurio gailiuosi šiandien, tai kad per mažai pats daviau mokyklai, kad nebaigiau šimtukais ir kad per žinias apie Naujosios Akmenės Ramučių gimnaziją nekalbėjo kaip apie geriausią mokyklą Lietuvoje. Jei turėčiau antrą šansą, tai būtų vienintelis dalykas kurį norėčiau pakoreguoti. Visa kita buvo tobula.